Virtuvės žvaigždės · Tadas Eidukevičius
Mokslai
Nuo indų kriauklės iki gastronomijos studijų Ispanijoje
Trumpai
Paauglys plauna indus Kauno restorane už 70 centų per valandą. Po kelerių metų jis jau jaunesnysis sous chef ir susikrauna lagaminą į Ispaniją.
Kartais viskas prasideda nuo filmo. Tadą Eidukevičių paveikė filmas „Toast“. Po jo jis ėmė skambinti į restoranus ir prašyti darbo[1].
Pirmoji vieta buvo viešbutis-restoranas „Daugirdas“ Kaune. Ten jis plovė indus ir padėjo visur, kur reikėjo[1]. Atlyginimas buvo kuklus – 70 centų per valandą[1]. Bet pinigai nebuvo svarbiausia. Svarbiausia buvo pamatyti, kaip gyvena tikra virtuvė.
Lietuviškos virtuvės mokykla
Paskui atėjo restoranas „Uoksas“. Čia jaunasis virėjas išmoko šiuolaikinės lietuviškos virtuvės pagrindų[1]. Būtent ši patirtis, pasak jo, suformavo jo stilių[1]. Vietiniai produktai, sezonas ir drąsa į seną skonį pažiūrėti naujai – tai liko su juo ilgam.
Kitas žingsnis buvo „Monte Pacis“ Kaune. Ten jis dirbo apie pusantrų metų ir tapo jaunesniuoju sous chef[1]. Tai jau atsakingas darbas. Jaunesnysis sous chef padeda vadovauti virtuvei, o ne tik vykdo nurodymus.
Lagaminas į pietus
Bet Tadas norėjo daugiau. Jis svarstė studijas Šveicarijoje, tačiau pasirinko Ispaniją[1]. 2015 m. rugpjūčio pabaigoje jis atvyko į Kastelioną. Ten jis pradėjo gastronomijos bakalauro studijas CEU Cardenal Herrera universitete, mokykloje „Gasma“[1].
Ispanija jį traukė ir dėl savo virtuvės. Universiteto naujienose rašyta, kad viena iš priežasčių buvo šalies „Michelin“ žvaigždės[3]. Kitaip tariant, jis važiavo ten, kur aukščiausio lygio virtuvė yra kasdienybė.
Jam tada buvo vos dvidešimt[1][3]. Vėliau „30 geriausių restoranų“ gidas rašė, kad Ispanijoje jis dirbo keliuose restoranuose vienu metu[2]. Mokslai ir darbas ėjo kartu.
Svarbu suprasti, kokį kelią jis nuėjo iki Ispanijos. Nuo indų kriauklės iki jaunesniojo sous chef pareigų – be jokių pažinčių ir be lengvų durų[1]. Kiekvienas žingsnis buvo užsitarnautas virtuvėje, prie viryklės, per ilgas pamainas.
Kastelionas tapo nauja mokykla. Jo dienos dabar dalijosi tarp paskaitų ir virtuvių. Tokia patirtis vėliau labai pravertė, kai reikėjo kurti savo restoraną nuo nulio.
Jau tada jis sakė, kad nedvejodamas kada nors atidarytų savo restoraną[1]. Po septynerių metų tas žodis tapo darbu – ir Vilniuje atsidarė „Demo“.
Šaltiniai
Kiekvienas šio puslapio faktas paimtas iš šių šaltinių. Kiekvienas skaičius tekste nurodo šaltinį, iš kurio jis paimtas.